„ŽEMYGALA" - ISTORIJOS IR KULTŪROS LAUKAS
Penkeri metai, dešimt „Žemygalos" numerių. Juose - keliasdešimt autorių ir publikacijų, kiek skaitytojų - sunku suskaičiuoti, nes kiekvieną „Žemygalos" egzempliorių paliečia ne viena pora rankų, perskaito ne viena pora akių, žurnalas „išsivaikšto" toli už Joniškio krašto ribų. Penkeri metai - nėra ypatingas jubiliejus, bet pakankama proga pareikšti, kad „Žemygala" gyvuoja, kad bejos Joniškio krašto kultūros ir istorijos laukas būtųtuštesnis. „Žemygala" reikalinga, nes kiekvienas jos numeris pasitinkamas kaip laukia¬mas svečias, nes kiekvienas autorius, gyvenantis čia ar pakilęs tolėliau nuo gimtosios Žiemgalos, sugrįžta į ją ne tuščiomis rankomis: su prisiminimų pluoštais, senomis nuotraukomis, mokslinių tyrinėjimų rezultatais, su sava patirtimi ir išmintimi - pasidalyti ja su kitais, užpildyti dar tuščią istorijos korio akį, drauge atkurti jaukaus ir- paslaptingo Žemygalos pasaulio, kuris čia gyvenusiems ir gyvenantiems žmonėms yra jaukus, brangus ir paslaptingas kaip kokia Atlantida - tik daug artimesnė ir tikresnė.
Šis „Žemygalos" numeris savo užmoju, temomis, vertybėmis yra panašus į ankstesniuosius. Tai tas pats susitikimų liudijimų ir pokalbių laukas savų su savais, tų, kam rūpi šitoji žemė, čia gyvenę žmonės, kam tebeskamba jų žodžiai, tebėra gyvijų darbai.
Šio numerio straipsniai laviruoja tarp istorijos ir kultūros, tarp praeities ir dabarties, tarp atminties ir sukakties. Straipsnių autoriai, jų temos ir herojai primena, kad laikas dalus iš trijų. Kad šiandien esame tokie, kokie esame ir gyvename taip, kaip gyvename, anksčiau gyvenusiųjų žmonių ir darbų dėka. Kad ateities žmonės taip pat vertins ir mus, kurių yra šis laikas ir šioji diena. Paprasta? Taip, bet ir atsakinga, nes laikas nuskaidrina, nuvalo visa, kas menka, kas tuščia, kas vienadieniška, palikdamas tik rinktinius grūdus.
Kokį derlių paliksime po savęs? Tokį klausimą galime sau užduoti skaity¬dami publikacijas apie Joniškio krašto šviesuolio, kraštotyrininko, tautosakos rinkėjo Mato Slančiausko gyvenimą ir darbus. Toks pat klausimas kyla ir skaitant juodžiausią žurnalo tekstą-apie Žagarės žydų bendruomenės sunai¬kinimą 1941-aisiais. Deja, tai irgi mūsų istorija, kurios neapeisi ir neištrinsi. Reikia kalbėti - aiškintis, suprasti, pasimokyti. Apmąstant, ką istorijos kryžke¬lėse gali nuveikti vienas žmogus ar viena nedidelė tauta (nedidelė, jeigu būna nedidelių tautų - V.M.), kiek ir už ką privalo jaustis atsakingais. Klausimai sunkūs, atsakymai - nevienareikšmiai. Viltingesni kultūros dirvonai, kuliuose gausu pavyzdžių, kad vieno žmogaus darbas gali tapti ne tik jo gyvenimo įprasminimu, bet ir vertingu tautos kultūros paveldu. „Žemygaloje" rašome apie Joną Kirlį, Žagarėje įkūrusį unikalų Spaudos muziejų.
Šiandien neretai kalbame apie vertybių krizę, autoritetų stygių. Verta atsigręžti į praeitį - rasime kuo pasidžiaugti, didžiuotis, kuo savo dvasią pastiprinti šiandien. „Žemygaloje" prisimename legendinį lakūną Feliksą Vaitkų, 1935-aisiais metais su „Lituanica 11" įveikusį Atlanto platybes. Amerikoje užaugęs talentingas ir ambicingas lietuvis ne tik siekė įgyvendinti S. Dariaus ir S. Girėno siektą tikslą, bet ir nusilenkti savo tėvų žemei, jo žodžiais, „padaryti Lietuvai gražiausią komplimentą". Ne tik komplimentų, žodinių meilės prisipažinimų, bet ir darbų Lietuva laukia ir šiandien - tokia šio rašinio tylioji prasmė.
„Žemygalos" kūrybos erdvėse - du susitikimai. Pirmasis - su gerai pa¬žįstama kūrėja kraštiete Jolita Skablauskaite. Antrasis - su pasaulyje gerai žinoma, tačiau gimtinėje mažai girdėta dailininke Elena Gaputyte, visą gyvenimą Lietuvą išlaikiusia širdyje ir kūryboje.
Į 775-ąsias Saulės mūšio metines pažiūrėjome netikėtu rakursu - kaip Saulės mūšis įamžintas dailėje. Regisi, kad ir šiame lauke dar būtų ką nuveikti šiandienos ir ateities kūrėjams. Tai ir gerai. Vadinasi „Žemygalai" nestigs temų ir idėjų, bus dėl ko susitikti istorijos ir kultūros laukuose.
TURINYS
„Žemygala" - istorijos ir kulturos laukas ..
Žemygala: the field of history and culture
KRAŠTO KALBA
K. Aleksynas. Mato Slančiausko surinktos tautosakos savitumas ir įvairovė
J. Švambarytė-Valužienė. „Čia mano šnapsas ir tabakas"
D. Vičas. Konkursai Matui Slančiauskui atminti
KRAŠTO ISTORIJA
A. Bubnys. Žagarės žydų bendruomenės sunaikinimas 1941 metais
D. Vičas. Jono Kirlio spaudos muziejus . .
A. Šimoliūnas. Iš Joniškio krašto dvarų istorijos. Lieporų dvaras
D. Vičas. Lakūną Feliksą Vaitkų prisimenant
KRAŠTO ASMENYBĖS
L. Laučkaitė. Kūryba kaip liudijimas
J. Sereikaitė. Persefonės kūrinija arba žaidimų veidrodis
VERTIMAS
R. Sėlis. Lietuvos pašonėje.
1905 metų apysaka (vertė Dz. E. Irbytė- Staniulienė)
KŪRYBA, KŪRĖJAI, LEIDINIAI
V. Rimkus. Saulės mūšis dailėje
L. Eitkevičienė. Eilėraščiai
Autoriai
Leidiniai apie Joniškio kraštą ir joniškiečius (parengė V. Kuprevičienė)
